PRO VITA © Parengė Robertas Skrinskas   APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS

Laiškai lietuviams 1962 m. birželis. P. Rabikauskas S.J. APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS (I)
Vienas skaitytojas klausia: "Kodėl Romos Bažnyčia leido ir net globojo inkviziciją? Inkvizitoriai (daugiausia domininkonai ir jėzuitai) vartodavo
žiauriausius kankinimus, kuriuos dabar vartoja komunistai ir pirmiau vartojo gestapininkai. Inkvizitoriai teisdavo ne tik eretikus, bet ir raganas už tai, kad jos bendraudavo ir turėdavo lytinius santykius su velniais! Visas tas mokslas buvo surašytas domininkonų veikale "Malleus maleficorum".
Popiežius Grigalius XI 1374 m. leido tyrinėti visas raganavimo bylas...
Gerbiamasis Skaitytojau,
Jūsų paliestos problemos yra tas arkliukas, ant kurio dažnai ir noriai mėgsta pasijodinėti katalikų Bažnyčios priešai. Gaila, kad ne retai ir kaalikai  apie šiuos reiškinius nieko daugiau nežino kaip tik tai, ką girdi iš Bažnyčios kaltintojų, ir taip juose pasilieka kažkoks kartėlis, nuo kurio jie negali atsipalaiduoti. Užtat čia pabandysime trumpai pažvelgti į pačius reiškinius, kaip jie yra iš tikrųjų buvę.
Visų pirma reikia įsidėmėti, kad mūsų laikais ir taip pat per pirmuoius dvylika amžių inkvizicija, bažnytiniai kalėjimai, žiaurūs kankinimai, eretikų deginimas Bažnyčiai buvo ir yra nežinomi dalykai. Naujai pertvarkytame ir 1917 m. išleistame bažnytinės teisės kodekse apie visa tai nerasi nė žodžio. O senovės laikysenai suprasti užtenka paskaityti IV amžiaus rašytojo Laktancijaus veikalo "Divinae institutiones" V dalies 20-jį skyrių: "Ką padės jėga ir nuožmumas? Religinių įsitikinimų prievarta neįbruksi; reikalą geriau sutvarkysi žodžiu kaip botagu (verbis mėlius ąuam verberibus res agenda ėst)... Kam jėga šėlti? Kankinimai ir pamaldumas yra du visai skirtingi dalykai, tiesa nieko bendro neturi su jėga, nei teisingumas su žiaurumu... Be abejo, pasaulyje nėra nieko prakilnesnio kaip tikėjimas, ir jį reikia visomis jėgomis ginti, bet reikia jį ginti už jį mirštant, o ne kitus
žudant, kantrybe, o ne žiaurumu, įsitikinimu, o ne nusikaltimu... Nes jei norėsi ginti tikėjimą kraujo liejimu ir kankinimais, jo neapginsi, bet jį suterši, išniekinsi, nes nėra nieko kito, kas taip priklausytų nuo laisvos valios, kaip religiniai įsitikinimai". Tos pačios minties buvo ir didžioji XII a.
asmenybė šv. Bernardas, kuris sakė: "Juos (t. y. eretikus) reikia nugalėti ne ginklu, bet įtikinimu" (capiantur non armis, sėd argumentis — In Cant.
serm. 66).Iš to išeina nuosekli išvada: jei inkvizicija ir visa, kas su ja surišta, nebuvo žinoma senovėje, jei ji sąmoningai Bažnyčios atmetama mūsų laikais, tai ji neturi nieko bendro nei su katalikų tikėjimu, nei su Bažnyčios esme; ji buvo laikinė apraiška, lietusi bažnytinės drausmės tvarką, kaip ją
suprato ir panaudojo to laiko žmonės. Todėl norint teisingai Įvertinti tokią tik praeityje kurį laiką galiojusią apraišką, labai svarbu palikti nūdienes
pažiūras ir stengtis įsijausti į ano meto žmonių gyvenimą, veikimą ir galvoseną. Jau pats žodis "inkvizicija" ne visai tą patį reiškė prieš keletą šimtų
metų, ką jis reiškia mūsų laikais. Šiandie žodis "inkvizicija" turi neigiamą nusikalstamumo prieskonį, o anuomet jo reikšmė buvo grynai neutrali, panaši į mūsų žodį "teismas". Todėl nėra ko stebėtis, kad inkvizicijos vardu ilgą laiką buvo vadinama viena iš Romos kurijos kongregacijų (S. Romana ed Universale Inąuisizione), kuri šiandien žinoma S. Officium vardu. Viduramžinės inkvizicijos atsiradimo metu visa tuometinė Vakarų Europa sudarė vieną dvasinę visuomenę: "krikščioniją" (Christianitas). Jos priekyje stovėjo popiežius, savo dvasine galia viršijąs visus žemiškuosius valdovus, kurie drauge su popiežiumi turėjo rūpintis "krikščionijos" gerove.  Vienas nuostabiausių "krikščionijos" pasireiškimų buvo kryžiaus žygiai, bet toji pati dvasia iššaukė ir nepaprastą naujai besikuriančių universitetų klestėjimą bei didingų gotinių katedrų augimą. Tačiau jau XII a. antroje pusėje ir XIII amžiuje lig tol gana solidus "krikščionijos" pastatas pradėjo braškėti. Iš griežtos vasalystės piramidės pradėjo nutrupėti pirklių, amatininkų ir bendrai miestiečių grupės, reikalaudamos sau autonomijos ir tuo giliai sukrėsdamos žemiškųjų valdovų autoritetą. Su šiuo reiškiniu glaudžiai rišosi ūmus klaidatikių selętų plitimas, kuris ėmė griauti pačius krikščioniškosios visuomenės dvasinius ir politinius pagrindus. Tai P. Prancūzijoje ir Š. Italijoje vis labiau įsigali valdiečiai, o ypač katarai arba patarinai — Prancūzijoje dažniausiai vadinami albigiečiais — kurie nepasitenkino neigę ar klaidingai aiškinę kurią nors tikėjimo tiesą, bet skelbė maištą prieš visą esamą bažnytinę ii pasaulinę tvarką. Bet kokia medžiaga, taigi, ir žmogaus kūnas, pagal katarų doktriną, yra piktosios dvasios padarinys. Todėl reikia atmesti moterystę kaip medžiagos daugintoją, niekinti žemiškus turtus, eiti prieš bažnytinę hierarchiją, prieš bet kokią valdžią. Tokie, asketine skraiste prisidengę, drąsiai prieš valdžią einą "apaštalai" suburdavo apie save esama tvarka nepatenkintuosius, miestų gyventojus. Su jais kovojo vietiniai dvasinės ir pasaulinės valdžios atstovai, bet kova vis sunkėjo. įvairiose vietose kilo tarpusavio karai, šen ir ten imta taikyti eretikams mirties bausmės. Matydamas vis didėjantį pavojų, įsikišo ir imperatorius Fridrikas II, kuris 1224 m. įsakė Lombardijoje, 1231 m. Sicilijoje ir 1232 m. visoje savo imperijoje eretikus bausti mirties bausme — sudeginimu. Bausmės pateisinimą ėmė iš tuomet atgaivintos romėnų teisės, kur didenybės paniekinimas buvo baudžiamas mirtimi. Buvo sakoma: jei mirties bausmė taikoma už žemiško valdovo paniekinimą, tai juo labiau ji turi būti taikoma dangiškojo Valdovo paniekintojui, kuriuo yra kiekvienas užkietėjęs eretikas. Iš Bažnyčios pusės buvo popiežius Grigalius IX, kuris 1231 m. įvedė planingą eretikų ieškojimo ir teisimo tvarką, paskirdamas įvairiuose kraštuose savo atstovus, dažniausiai vienuolius domininkonus, kurie tam darbui vadovautų. Kadangi jų pareiga buvo ne vien klaidatikius teisti, bet ir rūpintis, kad jie būtų suieškomi ir ištardomi, tuos Bažnyčios atstovus pradėta vadinti inkvizitoriais (nuo lotyniško žodžio "inąuirere" —- ieškoti, rinkti informacijas), o pačią instituciją — inkvizicija. Užsukta mašina veikė pilnu tempu. Jos iniciatoriai, be abejo, tikėjosi, kad nusikaltusieji atvirai išpažins Bažnyčios atstovams savo kaltę ir prašys atleidimo, o kai kurių užkietėjusiųjų nubaudimas mirtimi ant laužo atgrasys kitus nuo panašių nusikaltimų. Kai nė vienas iš šių siekimų pilnai neišsipildė, užuot atsisakius netinkamos priemonės (bet atsisakymas gal tuomet būtų reiškęs pasidavimą), imta ją griežtinti. Nenorintiems sakyti teisybės įvesti kankinimai, kuriuos rekomendavo senoji romėnų teisė ir ją atgaivinę XIII a. legistai. Popiežius Inocentas IV 1252 m. gegužės mėn. 15 d. konstitucija "Ad extirpanda" patvirtino jos vartojimą inkvizicijos procesuose, "lygiai kaip žemiškų daiktų vagims ir plėšikams vartojama prievarta, kad išduotų savo bendrininkus ir pasisakytų savo padarytus nusikaltimus". Aleksandras IV 1259 ir Klemensas IV 1265 tą patvirtinimą atnaujino.
Kažin ar šie popiežiai žinojo, kad prieš 400 metų jų pirmatakas Mikalojus I visai kitaip kalbėjo apie kankinimų vartojimą? "Tokia procedūra", sakė jis, "yra priešinga Dievo ir žmonių įstatymams, nes prisipažinimas turi būti laisvas, o ne priverstas, turi būti laisvai pareikštas, o ne prievarta
išgautas. Gali atsitikti, kad kaltinamasis iškęs visus kankinimus, kokius tik jam pavartosite, ir neturės ko išduoti. Kokia tada gėda teisėjui, ir koks jo nežmoniškumo įrodymas! Jei, priešingai, kaltinamasis, skausmo nugalėtas, prisipažins kaltas nusikaltimu, kurio jis nepadarė, ant ko tada kris tos nedorybės baisumas, jei ne ant to, kuris privertė nelaimingąjį meluoti?" (Responsa ad consulta Bulgarorum, cap. 86).
Ar Mikalojaus I žodžiai dar buvo XIII a. viduryje žinomi, ar jau palaidoti užmarštyje, Bažnyčios sava atlaidumo ir žmoniškumo dvasia, bent teorijoje, išliko ir inkvizicijos įstatymuose.
Prieš pradedant inkvizicinį procesą, turėdavo būti paskelbtas "malonės laikas" (tempus gratiae) — dvi savaitės ar ištisas mėnuo — kurio metu nu­
sikaltusieji klaidatikyste galėtų susitaikyti normaliu išpažinties keliu. Tik praėjus "malonės laikui", būdavo pradedama inkvizicijos procedūra. Jei
kam tekdavo panaudoti kankinimus (tortūrą), visuomet būdavo pridedama sąlyga: "be kūno dalių sužalojimo ar mirties pavojaus iššaukimo" (citra
membri diminutionem et mortis periculum). Bažnyčios atstovai taip pat negalėdavo tiesiog pasmerkti mirčiai, bet užkietėjusį eretiką "palikdavo pa­
saulietinei rankai, kad nubaustų" (relinguere brachio saeculari puniendum), drauge prašydami, kad nebaustų mirties bausme. Praktikoje ši paskutinioji pastaba nieko nereiškė, nes visiems buvo aišku, kad pasaulietis teisėjas tokį eretiką privalėjo bausti mirtimi ant laužo. Kitaip jį patį būtų apkaltinę erezijos protegavimu ir patraukę prieš inkvizicijos teismą.
Negalima neigti, kad inkvizicijos procesuose pasitaikydavo žiaurumų ir neteisybių. Bet nėra tikslu dėl vieno Įeito nepateisinamo pasielgimo mesti visiems institucijos atstovams lygiai bendrą kaltę. Sausų faktų kalba įspėja būti atsargiems, darant bendras išvadas. Pvz. dažnai galvojama, kad sy­
kį patekus į inkvizijos rankas, nebebuvo kitokios išeities kaip sudeginimas ant laužo. Tikslios statistikos tačiau kitaip rodo. Pvz. savo griežtumu
žinomas Tulūzos inkvizitorius domininkonas Bernardas Gui 1308-1323 metais 18k-oje iškilmingų aktų (sermones generales) paskelbė 929 inkvizicijos teismo sprendimus. Štai kaip jie paskirstyti: 132 dėvėti bausmės ženklą (kryžių), 9 atlikti šventkeliones, 143 tarnauti Šv. Žemėje, 307 kalėti, 17 mirusiųjų teoretiniai kalėti, 42 perduoti pasauliniam teismui, 3 mirusieji teoretiniai perduoti pasauliniam teismui, 69 mirusieji iškasti iš pašventintų kapinių, 40 pripažinti kaltais už akių, 2 stovėti prie gėdos stulpo, 2 degraduoti, 1 ištremtas, 22 nugriauti jų namus, 1 sudeginti Talmudą ir 139 išteisinti. (Mgr. Douasi, Documents pour servir d l'histoire detoire de l'Inąuisition dans le Languedoc I, Paris 1900, nr. CCCV). Mirties bausmė, reikia manyti, buvo įvykdyta tik 42 nuteistiesiems arba 4.5% visų teistųjų, o be bausmės paleistųjų buvo net 15%. Be to, inkvizicija veikė ne be pasaulinės valdžios pritarimo ir paramos. Kai kur ji buvo panaudojama politiniams tikslams siekti. Tai ypač pasireiškė Prancūzijoje ir XV amžiaus
gale atnaujintoje Ispanijos inkvizicijoje, kuri ten buvo daugiau valstybinė negu bažnytinė institucija. Pažymėtina, kad Bažnyčios valstybėje, kur viskas priklausė nuo popiežiaus, prie kokių nors perdėtų žiaurumų nebuvo prieita.
Kaip tad reikia žiūrėti į inkviziciją? Kaip pradžioje minėjau, ji neturi nieko bendra nei su katalikų Bažnyčios esme, nei su jos doktrina; ji buvo epizodinis, vien disciplinarinę tvarką liečiąs reiškinys, apie kurį šiandie patys katalikai istorikai sako, kad būtų buvę geriau, jei tokios inkvizicijos, kokia ji iš tikrųjų pasireiškė, visai nebūtų buvę. Netiesioginiai tai pripažino ir Bažnyčios autoritetas, kai 1920 m. popiežius Benediktas XV paskelbė šventąja Joaną Arkietę, kurią bažnytinis inkvizicijos teismas, vadovaujamas vysk. Cauchon, pasmerkė kaip eretikę ir raganą, vertą mirties ant laužo.
1431 m. gegužės mėn. 30 d. ji buvo Rouen'e sudeginta. Bet jau pop. Kalikstas III, peržiūrėjęs teismo bylą, 1456 m. paskelbė Joaną buvus nekaltai nubaustą, ir šiandie visiems aišku, kad tame teisme viešpatavo politinės aistros.
Norint teisingai ir nešališkai įvertinti tolimesnės praeities reiškinius, reikia įsijausti į anų laikų aplinką, dvasią, gyvenimo būdą. Tai nėra lengva, ypač mums, XX amžiaus vaikams, daugiau ar mažiau įsigyvenusiems į tolerancijos, demokratijos, socialinės užuojautos idėjas, kurios tik neseniai pradėtos dėti į visuomeninio gyvenimo giliuosius pamatus. Kitais laikais buvo kitokie pamatai ir ant jų buvo statomi kitokie pastatai. Tik tas, kuris visa tai iki smulkmenų ištyrė ir suprato, gali spręsti apie senųjų pastatų tvirtumą ir tikslingumą.
Be reikalo, mielas Skaitytojau, į inkvizitorių tarpą įmaišote jėzuitus. Man nėra žinomas nė vienas jėzuitas, kuris būtų ėjęs inkvizitorinio teismo
teisėjo pareigas. Priešingai, pats jėzuitų įsteigėjas šv. Ignacas Loyola ne kartą buvo tampomas po Ispanijos inkvizicijos kalėjimus.
Su inkvizicija artimai rišasi ir raganų bylos. Jos tačiau reikalauja atskiro paaiškinimo, kurį rasite kitame "Laiškų Lietuviams" numeryje.
 

Laiškai lietuviams 1962 m. liepa - rugpjūtis.
P. Rabikauskas S.J. APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS (II)


Gerbiamasis Skaitytojau,
Pereitą kartą atsakydamas į Jūsų klausimus, sąmoningai nutylėjau raganas. Nors ir jų bylos, bent iš dalies, buvo nagrinėjamos inkvizicijos teismuose, bet jų teisman traukimo aplinkybės buvo visai skirtingos: eretikus dažnai vietiniai žmonės užstodavo, ir jų reikėdavo ieškoti, o raganas surasdavo patys vietiniai gyventojai, kurie savo manija neretai paveikdavo ir teismo eigą bei sprendimą. Be to, didžiausioji raganų bylų dalis, ypač Vokietijoje ir kituose Šiaurės Europos kraštuose (jų tarpe ir Lietuvoje), ėjo ne per bažnytinius, bet per pasauliečių teismus, ir kaip tik juose pasitaikydavo šlykštybių bei žiaurumų, kuriuos kartais nekritiški arba blogos valios autoriai priskiria bažnytinei inkvizicijai ir pačiai katalikų Bažnyčiai.
Matau, kad visos tos sunkenybės Jums iškilo beskaitant "Lietuvių Enciklopedijos" straipsnelį "Ragana". Visi Jūsų surašytieji sakiniai iš ten pažodžiui paimti. Deja, negalima sakyti, kad to straipsnelio autorius būtų stengęsis lygiai objektyviai informuoti enciklopedijos skaitytojus apie raganas ir raganų teismus, kaip tai atliko straipsnelio "Inkvizicija" autorius. Jau pereitą kartą minėjau, kad tvirtinime: "Inkvizitoriai būdavo vienuoliai (domininkonai, jėzuitai)" jėzuitai įmaišyti be jokio istorinio pagrindo. Tiesiog biauriu šmeižtu reikia laikyti išsireiškimą, kad, ieškodami raganų ženklo,"inkvizitoriai (taigi, domininkonai, jėzuitai) raganas apieškodavo tokiu būdu, jog padorumas neleidžia aprašyti". Toliau kalbama apie moterų išprievartavimus, visokiausius kankinimus, didelius honorarus už kalinimą ir kankinimą ir pan., ir visa tai be jokio skirtumo priskiriama inkvizitoriams bei inkviziciniams teismams. Pasaulietinė valdžia, pagal autorių, tik atlikdavusi egzekuciją, o kartais ir tam atlikimui pasipriešindavusi, pvz. Venecijos senatas 1518 m. Savo straipsnelį autorius užbaigia: "Pagaliau raganų teismų protokolai aiškiai rodo, kad daugelis inkvizitorių buvo
ne tik dideli tamsuoliai ar religiniai fanatikai, bet ir liguisti asmenys, seksualiniai sadistai, kuriems moterų kankinimas teikė didelį malonumą." Kaip sau nori, mielas Skaitytojau, tokia galutinė ištarmė sunkiai derinasi kad ir su mažiausia pagarba tiesai bei objektyvumui. Jei dr. J. B. bauginasi žvilgtelėti į katalikų autorių veikalus, tegul bent atidžiai paskaito, ką rašo rimti protestantai. Pvz. naujausioje ir visais atžvilgiais rimtai paruoštoje protestantų enciklopedijoje "Die Religion in Geschichte und Gegenwart", t. III, Tūbingen 1959, psl. 309, galės rasti tokį sakinį: "Den scharfsten
Kampf gegen die Hexen forderte auch Luther und Kalvin" (Griežčiausios kovos prieš raganas reikalavo taip pat Liuteris ir Kalvinas). Tai gal ir jie buvo susidėję su inkvizicija?... Geriau susipažinę ir išnagrinėję visa, kas liečia raganų bylas, tvirtina, kad po XV a. Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir juo labiau kituose Šiaurės Europos kraštuose bažnytinė inkvizicija, kiek ji iš viso ten dar veikė, raganų bylomis beveik neužsiėmė. Visa tai atliko pasauliečių teismai (plg. H. Zvvetsloot, Friedrich Spee und die Hexenprozesse, Trier 1954, psl. 52). Tokių dalykų enciklopedijos straipsniuose nutylėjimas yra nedovanotinas jos skaitytojų klaidinimas.
Yra tiesa, kad daugybė raganų bylų XIV ir XV amžiuose, o Italijoje bei Ispanijoje ir vėliau, ėjo per inkvizicijos teismus. Tačiau užtenka tik šiek tiek susipažinti su inkvizicijos teismų procedūra, kad įsitikintume, jog inkvizitoriai, t. y. Bažnyčios atstovai: kunigai ar vienuoliai, patys aukų nekankindavo, nei atlikdavo kokius ten apieškojimus. Tam buvo teismo tarnai. Be to, viskas vykdavo teismo posėdžio metu, kuriame dalyvaudavo
keletas ar keliolika asmenų. Sunku net įsivaizduoti, kad tokiose aplinkyėse inkvizitorius kunigas ar vienuolis būtų įsileidęs į kokį nešvarų darbą,
apie kurį tuojau būtų pasklidęs gandas po visą apylinkę. Visi tokie subendrinti apkaltinimai yra ne kas kita kaip šmeižiamieji prasimanymai.
Tačiau tuo anaiptol nenoriu tvirtinti, kad su raganų bylomis viskas buvo tvarkoje, ar kad Bažnyčios atstovai niekuo neprisidėjo prie jose vykstančių neteisybių. Bažnyčios paskirtis ir jos esminis mokslas buvo, yra ir bus nekintamas. Bažnyčia nėra tam, kad darytų žmones čia žemėje laimingus arba juos apsaugotų nuo visokių žemiškų blogybių. Jos uždavinys vesti tikinčiųjų sielas į amžinąją laimę. Susidėjimas su velniu, su juo sutarties sudarymas yra didžiausias Dievo paniekinimas, ir jei kas tai rimtai ir sąmoningai darytų. Bažnyčia negali jo neperspėti ir neklausančio nebausti. Nėra abejonės, kad velnias .gali įsikišti į žmonių gyvenimą (jis išdrįso gundyti net patį Išganytoją) ir kad yra tokių, kurie jį sąmoningai garbina ir jam tarnauja. Bet ar tas asmuo, apie kurį pasakojama visokių nepaprastų, nieko bendra su šventumu neturinčių dalykų, prie tokių priklauso? Apie tai tegali pasakyti pats įtartasis? O jei jis nenori sakyti tiesą? Tada reikia jį priversti. Štai ir įeinama į inkvizicijos procedūrą.
Įdomu, kad popiežius Aleksandras IV 1258 m. buloje "Quod super nonnullis" įsakė inkvizitoriams neužsiimti pranašautojų bei burtininkų teisimu,
nebent jie būtų aiškiai apkaltinti erezija. Bet žmonėse prietarai, burtai, pranašystės vis labiau plito. Daugelis visa tai rišo su velnio įtaka, su tuo piktuoju pradu, kurį taip išgarsino katarai - albigiečiai. Apie tai, žinoma, turėjo pasakyti savo nuomonę ir teologai. Jie buvo savo amžiaus vaikai ir
galvojo taip kaip visi žmonės tuomet galvojo. Net toks aštrus protas kaip šv. Tomas Akvinietis laikė galimu dalyku, kad velnias gali turėti su žmonėmis net lytinius santykius, o po kiekvienu prietaru Įžvelgė, jei ne tiesioginę, tai bent įglaustą sutartį (poetus implicitus) su velniu. Nes, pagal
šv. Tomą, tie prietaringi daiktai arba veiksmai savyje neturi galių, kurios galėtų iššaukti laukiamas pasėkas; dėl to jie yra tik ženklai, reiškią susitarimą su velniu, iš kurio laukiama, kad jis savo nežemiška jėga išpildytų laukiamus dalykus (plg. Summa theol. II. II. q. 95 a. 2; q. 96 a. 2). Šioje
mintyje yra teisingumo pagrindas. Jei kas visu rimtumu tikėtų prietarais ir juos vartotų - kaip nuo Dievo valios nusikreipimo ženklą, sunkiai nusidėtų, ir toje nuodėmėje galėtų būti "pactus implicitus". Bet dažniausiai žmonės visa tai vartoja, nieko negalvodami, todėl, kad kiti taip daro ir pan. Kadangi anais tamsiais, dažnai karų, marų ir gamtos nelaimių lankomais laikais visokiausių prietarų buvo kur kas daugiau kaip mūsų laikais, taipamokslininkai, norėdami žmones nuo jų atgrasyti, juos baugindavo velnio įtaka. Bet neretai perdėtas ir naivus velnio darbų vaizdavimas tik prisidėjo prie didesnio baimės plitimo. Kaip visuomet, taip ir tada tikintieji pamokymus ir perspėjimus taikė ne sau, bet savo kaimynams. Ištiks kokia nelaukta nelaimė — tuojau ieško, kokia čia ragana savo burtais ir kerėjimais galėjo pakenkti.
Pradžioje Bažnyčia, atmetusi raganų bylas, XIV amžiuje, viešos opinijos verčiama, pradėjo ir jas nagrinėti. Popiežius Jonas XXII 1326 m. išleido bulą "Super illius specula", kuria įpareigojo visus burtininkus ir regėtojus per 8 dienas mesti savo burtus, kitaip jie bus ekskomunikuojami, o užsispyrusieji bus laikomi ir baudžiami kaip eretikai. Tuo praktiškai burtininkų ir raganų bylos buvo pavestos inkvizici­jai. Tokių bylų jau XIV a. būdavo nemaža ir pasauliečių teismuose. Vienas plačiai žinomas, nors savo veikaluose dažnai kat. Bažnyčios atžvilgiu neobjektyvus autorius tvirtina, kad raganos labiau džiaugdavusios, pakliuvusios į inkvizicijos kaip į pasauliečių teismo rankas, nes inkvizicija turėjo savo nustatytą tvarką, pagal kurią prisipažinusį ir klaidatikybės išsižadėjusį apkaltintąjį galėjo palikti gyvą kaip atgailautoją, kai tuo tarpu pasauliečių teismai visuomet bausdavo sudeginimu (H. C. Lea, A History of the Inąuisition, t. III, New York 1887, psl. 449).
Vis dažniau sprendžiamos raganų bylos, jų vieši sudeginimai tik kurstė lengvatikių žmonių įtarinėjimo instinktą. Ištisi kraštai buvo apimti raganų manijos, kurios neišvengė iš tų kraštų kilę teologai, kunigai, vyskupai. Tik tokiu būdu galima suprasti, kaip galėjo atsirasti dviejų vokiečių domininkonų inkvizitorių parašytas veikalas apie raganų blogybes: "Malleus maleficarum", išleistas 1489 m. Tai patologinio siaurumo ir aklo nekritiškumo knyga, kuri neša didelę negarbę krikščionijos literatūrai. Apie vieną jos autorių Brixeno vyskupas, kurio diecezijoje jis veikė kaip inkvizitorius, jau 1485 m. šitaip pasakė: "Er bedūnkt mich propter senium ganz kindisch sein worden" (Man atrodo, kad tas senis jau visai suvaikėjo). Drauge su šia knyga buvo platinama ir pop. Inocento VIII bula "Summis desiderantes affectibus". Ji nėra šios knygos patvirtinimas, nes rašyta jau 1484 m., bet joje popiežius, gavęs tų dviejų domininkonų nusiskundimą, kad kai kas mėgino trukdyti jų prieš raganas veiklą, patvirtino jų misiją ir liepė visiems teikti jiemdviem pagalbą. Reikia atvirai pripažinti, kad ypač tiedu tekstai (Malleus maleficarum ir popiežiaus bula) daug prisidėjo prie
akcijos prieš raganas sustiprinimo, nes kas tik išdrįsdavo tam pasipriešinti, tuojau būdavo nutildomas teologų autoritetu ir popiežių dokumentais. Bet netrūko ir tokių, kurie turėjo drąsos viešai iškelti procesų neteisingumą, nors jiems grėsė pavojus būti apšauktiems erezijos gynėjais ir susilaukti eretikų likimo. Taip 1453 m. Evreux mieste (Prancūzijoje) buvo sudegintas vienuolis benediktinas Guillaume Edelin, išdrįsęs kritikuoti inkvizicijos teismo procedūrą. Johann Wier, Julich-Cleve kunigaikštijoje (Vokietijoje) gyvenęs gydytojas, kuris 1567 m. savo knygoje "De Praestigiis Daemonum" išdrįso pasakyti, kad vadinamos raganos tėra protiniai nesveikos, kvailos bobos, išvengė mirties tik atšaukdamas savo tvirtinimą.
Didžiausias ir reikšmingiausias raganų manijos sužlugdymo nuopelnas priklauso vokiečių jėzuitui Friedrich Spee (1591 - 1635). Knygoje "Cautio
criminalis", pasirodžiusioje anonimu 1631 m., reikalavo griežtai skirti pikta valia velniui parsidavusias raganas ir kvailais prietarais tikinčias, bet niekam blogo negalinčias padaryti moterėles ir visu griežtumu smerkė nežmonišką raganų teismo procedūrą, iš kurios niekas gyvas neišeinąs. "Todėl",
sako jis, "teisėjams nėra kitos išeities, kaip nutraukti visas bylas ir pasmerkti savo teisimo būdą, kitaip prieis prie to, kad jie turės ant laužo sudeginti
savo artimuosius, save pačius ir visą pasaulį". Spee buvo laimingas, kad ir bažnytinė inkvizicija jau bodėjosi tokiomis bylomis. Jam teko iškęsti iš raganų manijos fanatikų daug nemalonumų, bet išliko gyvas. Jo veikalas greitai paplito po visą Europą, buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir Poznanėje
1680 m. išleistas. Nežinia, ar F. Spee įrodymų paveiktas, ar kitų motyvų vedamas popiežius Urbonas VIII 1635 m. paskelbė instrukciją, kurioje smerkė Įsigalėjusią lengvatikybę raganų atžvilgiu. L. von Pastor, garsusis popiežių istorijos autorius, apie šį popiežiaus raštą taip atsiliepia: "Instrukcija yra triuškinantis įrodymas, kad Romoje daug anksčiau kaip katalikiškose ir protestantiškose Vokietijos dalyse iškilo proto ir žmoniškumo reakcija prieš raganų bylų pabaisą (Geschichte der Papste, t. XIII, psl. 614). Inkvizicija ir raganų teismai yra skaudus ir negarbingas skyrius tiek pasaulinėje tiek Bažnyčios istorijoje. Abiejų institucijų gyvenimas ir veikla anuomet daugelyje punktų susiliejo, ir nelengva pasakyti, kuri pusė tame ar kitame dalyke patraukė į save antrąją pusę. Bešališkai žvelgiant į anų laikų įvykius, ypač į raganų manijos vystymąsi, nesunku pastebėti, kad bendrai imant. Bažnyčia veikė pasaulinę visuomenę, ją švelnindama, įspėdama, pataisydama. Bažnyčios atstovų kaltė savo šaknyse glūdi tame, kad jie ne tuojau peržvelgė ir nepakankamai arba kartais netinkamai pasipriešino įsisiūbavusioms masių aistroms. Kad taip reikia suprasti didžiuosius, žmonių mases apimančius reiškinius, rodo netolima praeitis ir mūsų laikai. Kur Bažnyčia buvo visai išstumta iš įvykių raidos lauko, kaip tai įvyko Prancūzų revoliucijos metu, nacizmo ir komunizmo užvaldytuose kraštuose, ten liguistos "laisvės, lygybės, brolybės", nacizmo, rasizmo, komunizmo manijos pridarė ir tebedaro kur kas daugiau žiaurumų ir neteisybių, kankina ir žudo nepalyginamai daugiau aukų negu anos viduramžinės eretikų ir raganų manijos. Ir šiame neva laisvame bei kultūringame Vakarų pasaulyje siaučia lengvo gyvenimo ir malonumų ieškojimo manija. Dėl jos vyksta kankinimai ir krinta nekaltos aukos. Tūkstančiai ir milijonai motinų pačios nusprendžia ir įvykdo negalėjusių nusikalsti, nes dar negimusių, savo kūdikių žudynes. Ir kiek vaikų bei jaunuolių sielų organizuotai kankinama filmais, televizija, iliustruota spauda, be jusiu pigiu būdu pasigaminti aukso.
Gal tik XVIII šimtmetyje atsirado stipresnių mokslinių pajėgų, įstačiusiųjų moderniąją chemiją į tinkamas vėžes. Vienas jų buvo A. L. Lavoisier (1743- 1794). 1900 metais Paryžiuje buvo ypatinga šventė — mokslininko Lavoisier paminklo atidengimas. Paryžius tuo lyg norėjo parodyti savo atgailavimą, kad tas didysis chemijos kūrėjas buvo nužudytas Paryžiaus revoliucijos siautėjime. Po Lavoisier mirties garsusis matematikas Lagrange apie jį pasakė: — Užteko trumpo momento nukirsti jo galvą, bet neužteks šimtmečio, kad atsirastų kita tokia galva. Tai buvo gilus mokslininkas ir metodiškas darbininkas. Kasdien tris ryto ir tris vakaro valandas jis skirdavo eksperimentiniams mokslams, kitas dienos valandas pašvęsdamas Mokslo Akademijos administraciniam darbui bei įvairių komisijų pareigoms. Jis surado medžiagos pastovumo dėsnį, vienas pirmųjų pradėjo naudoti kiekybinį tyrimų būdą, taip pradėdamas naują erą chemijoje. Jis surado teisingą kryptį aiškinti deguonio reikalingumą atvangos įšvirkščiant nuodus, kurie  dvasiniai žaloja jaunas sielas, padaro jas visam gyvenimui luošas ir ne vieną priveda prie savižudybės! Ir čia Bažnyčia stengiasi švelninti įspėti, taisyti, bet patys matome, kaip dažnai įšėlusi visuotinės manijos jėga niekais paverčia visas jos kilnias pastangas.
Nemanau, kad šių dienų visuomenė, kuri nesijaudina dėl kur kas baisesnių ir žemesnių motyvų iššaukiamų nusikaltimų, galėtų ramia sąžine mesti akmenį į praeities "nusikaltėlius", kurie dažnai tokiais nesijautė ir nebuvo. Kristus pasakė: "Kas iš jūsų benuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį" (Jono 8, 7).
    Perkėlė kun. Robertas Skrinskas.  TURINYS