PRO VITA©  Parengė Robertas Skrinskas      TEISĖ   tevu diskriminacija  mirties nuosprendis
   
    ,,Protingi įstatymai yra tie, kurie į gyvenimą ateina kaip pačios gamtos sukurti dėsniai." (Indų filosofas Aurobiudas Goša. Literatūra ir menas. 1989.07.1. P.10.)
    Primityvios kultūros tautos, kaip rodo etnologiniai tyrinėjimai, dažniausiai vadovavosi gana aukštais moraliniais kriterijais. Šių tautų šeimos daugiausia monogaminės. Kūdikis laikomas visos šeimos centru, jis visų mylimas, globojamas. Juo gausesnė šeima, juo didesnė pagarba motinai; abortas ir naujagimių nužudymas beveik nežinomi dalykai.
    Iki dabartinių laikų nebuvo abejonės apie valstybės teisę, ginančią žmogaus gyvybę motinos įsčiose.
    Senovės kultūringose tautose negimusius vaikus gynė įstatymai. Asiriečių įstatymų rinkinio 54 paragrafas numato labai žiaurią bausmę už tyčia padarytą abortą. Nusikaltusi motina turėjo būti pasmeigta ant mieto, o paskui be jokios pagarbos užkasta. Taip pat smerkė abortą ir priešhamurabinis kodeksas: pagal šio kodekso 19 paragrafą turėjo sumokėti 1/3 sidabro minos baudą kiekvienas, kuris savo veiksmu išprovokavo nėščiai moteriškei abortą.
    Asirijos karaliaus Hamurabio kodeksas (209-214), kuris tikriausiai buvo sudarytas remiantis dar senesniais įstatymais ir paskelbtas 1728 m. prieš Kristų, draudžia abortus ir skyrė įvairias bausmes. Pavyzdžiui, už tyčia išprovokuotą abortą, likus gyvai motinai, kaltininkas turėjo sumokėti 10 sidabrinių siklių baudą; žuvus kartu ir motinai, turėjo būti nužudyta jojo duktė.
    Abortai drausti XII a. prieš Kristų veikusiuose Asirijos karaliaus Tiglat-Pileser įstatymuose.
    Panašius įstatymus turėjo hetitai.
    Senovės indai griežtai smerkė abortą. Višnu Parana, viena iš indų šventųjų knygų, laikė negimusios gyvybės nužudymą vienu didžiausių indų nusikaltimu: ,,Kas išprovokuoja abortą, kas apiplėšia miestą, kas užmuša karvę ar pasmaugia žmogų, tas eis į pragarą''. O vienas Atharvos Vedos himnų vaizdžiai piešia, kad niekados negalėsiąs išnykti nusikaltimas to žmogaus, kuris išdrįso tyčia nuslopinti dar negimusią gyvybę; bausmės turėsiančios ištikti ir visus šio nusikaltimo bendrininkus.
    Persų Vendidad Avesta griežtai smerkia dar negimusios gyvybės nužudymą ir numato tokią pat bausmę, kaip ir už žmogžudystę.
    Žydų tautoj abortai buvo gana retas dalykas. Brangindami savo mesijinį pašaukimą, žydai turėjo smerkti nenatūralias priemones, kurios galėjo sukliudyti Mesijui ateiti. Pavyzdžiui, Juozapas Flavijus abortą charakterizavo kaip nusikaltimą ir lygino jį su kūdikio nužudymu.(1) P.15-19.
    Senovės Graikijoje ir Romoje buvo įsivyravusi klaidinga nuomonė, kad žmogaus vaisius prieš gaudamas sielą dar jos neturi. Todėl net ir tokie garsūs filosofai kaip Platonas ir Aristotelis kai kuriais atvejais pateisindavo abortą. Bet abudu pabrėždavo, kad, kai protinga siela susivienija su kūnu, abortas turi būti draudžiamas.
Negimusio kūdikio teises bei jo asmeniškumą jau pripažino Ulpijanas, Justinijanas, Gracijanas bei kiti senovės teisės mokytojai.
    ,,Moteris turi būti nubausta už vaisiaus pašalinimą, kadangi ji pavagia iš respublikos jai skirtą pilietį'' (Ciceronas).
    Anglosaksų įstatymas prieš normanų užkariavimą 1066 m. numatė tiek civilines, tiek bažnytines bausmes už abortą.
    De Braktonas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas ir Exeter'io katedros kancleris, kuris netrukus tapo Karališkojo teismo teisėju, XIII a. viduryje rašė: ,,Tas, kuris muša nėščią moterį ar duoda jai nuodų norėdamas išprovokuoti abortą, jei vaisius jau sutvertas ar gyvas ir ypač jei įsielintas, atlieka žmogžudystę''. Šimtmečiu vėliau Braktono komentatorius, žinomas kaip Fleta, pabrėžė: ,,Tas yra žmogžudys, kas spaudžia nėščią moterį, duoda jai nuodų ar suduoda norėdamas sukelti abortą (...) jei vaisius buvo jau suformuotas ir įsielintas''.
    XVII a. atsirado tokia teorija: ,,Kadangi negalima užmušti to, kas negyvas, todėl nėra ir nusikaltimo''. O vaikas buvo niekas kitas, tik motinos dalis.
    Anglijos įstatymai, nors draudė visus abortus, bet taikė švelnesnes bausmes ,,prieš spurdėjimą'' padarytiems abortams. Taip buvo todėl, nes manyta, jog vaikas iki to laiko nėra gyvas. Po ,,spurdesio'' buvo žinoma, kad vaikas gyvas, ir taikytos labai griežtos bausmės.
    Tokiam mąstymui įtaką padarė Aristotelis. Remiantis jo embriologija, gyvybė arba racionalios sielos įkvėpimas į kūno formą įvyksta vyriškos lyties embrionams praėjus 40 dienų po prasidėjimo, moteriškos lyties embrionams - 80 dienų. Lyčių skirtumas nustatomas, kai galima identifikuoti lytinius organus. Remdamiesi Aristotelio teorija, hipotezę apie vėlesnį sielos įkvėpimą ar vėlesnį tapimą žmogumi priėmė kai kurie filosofai.
    Kai mokslas įrodė, kad gyvybė prasideda nuo prasidėjimo, o ne ,,spurdėjimo'' ar ,,staiga'' nėštumo metu, įstatymai buvo sugriežtinti.
    XVI a. kai kuriose šalyse už aborto darymą buvo baudžiama mirtimi. Tokia bausmė buvo įteisinta Anglijoje 1524 m., Vokietijoje 1533 m., Prancūzijoje 1562 m. Katalikiškoje Prancūzijoje mirties bausmė už abortus buvo iki antikatalikiškos revoliucijos 1791 m. Imperatoriaus Napoleono Bonaparto vėl buvo įsakyta 1810 metais. 15-II-1942 metų įstatymas prilygina abortą nusikaltimui prieš valstybės saugumą. 30-VII-1942 m.viena rūbų plovėja Marie-Louise Giraud yra apkaltinta padariusi 26 abortus ir jai buvo nupjauta galva su giljotina. Tai paskutinė moteris Prancūzijoje kuriai buvo pritaikyta mirties bausmė.
    Rusijoje mirties bausmę specialiu įstatu XVII a. įteisino caras Aleksandras Michailovičius Romanovas. 1715 m. caras Petras I kiek sušvelnino atšaukęs mirties bausmę.
    Ir kitos šalys vėliau atšaukė mirties bausmę, bet bausmė liko griežta.
    Iki XIX a. pabaigos Rusijoje už negimusių kūdikių sunaikinimą buvo baudžiama kalėjimu ar išsiuntimu į tolimesnius Sibiro rajonus tremčiai ar katorgos darbams. Baudė ne tik atlikėjus, bet ir jų padėjėjus bei motinas.
    1885 m. priimtame ,, Uloženije o nakazanijach'' 1462 str. sakoma: ,,Nėščia moteris, kuri savarankiškai ar sutikdama su kitais pavartos kokią nors priemonę vaisiui pašalinti, baudžiama visų teisių į turtą praradimu ir trėmimu į Sibirą''.
    Nuo 1920.XI.18 Rusija buvo pirmoji pasaulio valstybė, leidusi daryti abortus.
    Tačiau 1936.VI.27 ankstesnis įstatas atšauktas ir abortai uždrausti.
    1955.XI.23 TSRS AT Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo leidžiama nutraukti nėštumą pagal moters norą. Tokiu būdu abortas buvo primestas ir Lietuvai.
    1989 m. gruodžio mėn. Sovietų Sveikatos apsaugos ministerijos instrukcija leido abortą iki 28 savaitės dėl ,,socialinių indikacijų“. Bet Lietuvos nei VI, nei VII gydytojų suvažiavimai instrukcijai nepritarė. (Katalikų pasaulis 1991`1, p.12).
Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija 1994 m. sausio 28 d. išleido įsakymą Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ (Žin., 1994, Nr. 18-299). http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=14276&b=  Moters pageidavimu nėštumą nutraukti leidžiama iki 12-tosios nėštumo savaitės, o esant medicininių indikacijų – iki 22-osios savaitės.
    Jau žiloje senovėje lietuviai manė, kad negimę kūdikiai neprapuola (žuvus motinai, įvykus persileidimui ir pan.), bet virsta kaukeliais, barzdeliais ir kt. mažom gerom dvaselėmis. (Prof. P.Dundulienė).
    Trečias Lietuvos statutas 1588 m., gindamas žmogaus gyvybę, pateikia tokius straipsnius iš XI skyriaus:
7 str. Jei vaikas užmuštų tėvą ar motiną, tokiam atimama garbė, turtai. Po turgavietę vežioti, replėmis kūną draskyti, o po to į odinį maišą įkišti, kartu įkišti šunį, gaidį, žaltį, katiną ir su maišu vandeny paskandinti. Padėjėjams tokia pat bausmė. O už vaiko nužudymą tėvą ar motiną įmesti į pilies bokšto kalėjimą metams ir 6 savaitėms. Po to dar metus keturis kartus prie bažnyčios ar cerkvės daryti atgailą ir visiems žmonėms išpažinti savo nuodėmę.
12 str. Už moters ar mergaitės išniekinimą, jei ji šaukėsi pagalbos, mirties bausmė.
15 str. Už nėščios  bajorės ar kito luomo moters sužeidimą, dėl kurio žūtų vaisius - bausmė чверть (neišverčiau: 4 ar 1/4 metų) sėdėti pilies ar dvaro kalėjime. O už tokią žalą, padarytą vaisiui dėl kurio turi būti aiški bausmė Dievo, - 4 kartus per metus: Per Kalėdas, Grabnyčias,Velykas ir Sekmines stovėti prie bažnyčios durų ir įeinantiems ir išeinantiems žmonėms savo nuodėmę išpažinti.
34 str. Jei nėščia moteris už kokį nors nusikaltimą būtų pasmerkta на горло (mirti), ligi gimdymo bus laikoma kalėjime, o po gimdymo nužudyta.
60 str. Nepadorias netekėjusias moteris, kurios iš gėdos ar bausmės baimės nužudytų savo vaisių ar per kitus jį žudytų, bausti mirties bausme. Tokia bausme bausti ir vaisiaus žudytojus.

    Nepriklausomoje prieš II pasaulinį karą Lietuvoje abortas buvo laikomas nusikaltimu ir už jo padarymą paskirtos gana sunkios bausmės. Šiam reikalui iš dalies galėjo būti taikomi Lietuvos baudžiamojo Statuto (kodekso) 461 ir 464 straipsniai. Negimusiai gyvybei apsaugoti buvo numatyti 465 ir 466 str., kurie skambėjo taip:
    465 str. Motina, kuri nusikalto padariusi galą savo gemalui, yra baudžiama kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus.
    466 str. Kas nusikalto padaręs galą nėščios moters gemalui, tas yra baudžiamas grasos kalėjime kalėti.
    Jei gemalui galą padarė gydytojas arba priėmėja, tai teismui leidžiama uždrausti kaltininkui praktikuoti nuo vienerių iki penkerių metų ir paskelbti sprendimus.
    Jei gemalui galas yra padarytas be nėščios moteriškės sutikimo, tai kaltininkas baudžiamas kalėti sunkiajame kalėjime ne ilgiau kaip aštuonerius metus.(1) P.29.
Dabar galioja tokios nuostatos:
Lietuvoje teisiškai piliečiu bei žmogumi įsčiose nešiojamas kūdikis tampa sulaukęs 22 savaičių – 5,5 mėnesio.
PATVIRTINTAS 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMASIS KODEKSAS
142 straipsnis. Neteisėtas abortas
1. Gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas, padaręs abortą pacientės prašymu, jeigu buvo kontraindikacijų arba tai padaryta ne sveikatos priežiūros įstaigoje, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam
tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto operacijas, sveikatos priežiūros įstaigoje padaręs abortą pacientės prašymu, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Tas, kas neturėdamas teisės daryti aborto operacijas nutraukė nėštumą pačios moters prašymu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
143 straipsnis. Privertimas darytis neteisėtą abortą
Tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Paradoksas: už ,,teisėtą" negimusio vaiko nužudymą nieko, o už vaiko pardavimą - baisi bausmė, -
157 straipsnis. Vaiko pirkimas arba pardavimas
1.Tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo mažametį vaiką, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
   JAV: ,,Mes laikome šias teises savaime aiškiomis: visi žmonės yra sutverti lygūs, jie neabejotinai apdovanoti Kūrėjo neperleidžiamomis teisėmis, tarp kurių yra gyvybė... Šioms teisėms apsaugoti tarp žmonių yra įsteigtos valdžios'' (iš Nepriklausomybės deklaracijos).
    Po II pasaulinio karo nusikaltimų tribunolas apkaltino 10 nacių vadovų už ,,skatinimą ir vertimą daryti abortus'', tai įvertindamas kaip ,,nusikaltimą prieš žmoniją''.
    1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3str. skelbia, kad ,,kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę". O 16/3: ,,Šeima yra prigimtinis ir pamatinis visuomenės grupinis vienetas ir turi teisę į visuomenės bei valstybės teikiamą apsaugą.“
    Vaiko teisių deklaracijos, paskelbtos ir vienbalsiai priimtos 1959.XI.20 JT Generalinėje asamblėjoje, preambulės 3 paragrafas teigia: ,,Vaikui dėl fizinio ir psichinio nesubrendimo reikalinga ypatinga apsauga ir rūpestis, taip pat ir įstatymas, apsaugantis gyvybę kaip prieš, taip ir po gimdymo''.
    Amerikos žmogaus teisių konvencijos (1969.XI.22 (San Jose) 4 straipsnis skelbia: ,,Kiekvienas žmogus turi teisę į savo gyvybės apsaugą. Ši teisė turi būti ginama įstatymu ir kaip paprastai nuo prasidėjimo momento. Niekas negali atimti jo gyvybės''.
    Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių sutarties 6(1) straipsnis teigia, kad ,,kiekvienas esantis žmogus turi įgimtą teisę į gyvybę''.
    1983 11 24 Šv. Sostas paskelbė Šeimos teisių chartiją.
    Jungtinės Tautos 1989.XI.20 priėmė Didžiąją vaikų laisvių chartiją. Taip dažnai vadinama Konvencija dėl vaiko teisių. Ji įsigaliojo 1990.09.02, kai ratifikavo 20 valstybių. Tai svarbus tarptautinis dokumentas, patvirtinantis vaikų ir jaunuolių iki 18 metų juridines teises iki ir po gimimo. Lietuva prie Konvencijos prisijungė 1992.01.08. (Lietuvos aidas.1992.09.01)
    Jungtinės Tautos - pagrindinė gyventojų skaičiaus augimo kontrolės programų vykdytoja. Šios organizacijos Gyventojų Fondas (UNFPA) rengia specialistus ir finansuoja intensyvias abortų programas. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija, kuri taip pat priklauso Jungtinių Tautų sistemai, įvairiose šalyse finansuoja abortatyvų kūrimą. Ji ypač remia liūdnai pagarsėjusio prancūziško abortatyvo RU-486, gaminamo vokiečių Hiochsto konglomerate, priklausančiam pramonininkui Ruseliui Uklafui, tiekimą trečiojo pasaulio šalims. Kitos JT įstaigos: Vaikų Fondas (UNICEF), Švietimo, Mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) abortus remia subtilesniais būdais, pvz., per bendrąsias mokymo programas mokyklose, propaguodamos kontraceptikus. Pasaulinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas teikdamas kreditus besivystančioms šalims sieja šią programą su gyventojų prieaugio kontrole. Tik keldama panašias sąlygas, padeda vargingiems kraštams JAV Tarptautinė vystymo agentūra (USAID), panašios Europos Bendrijos įstaigos. Štai USAID yra didžiausias gyventojų skaičiaus kontrolės programų rėmėjas ir fundatorius visame pasaulyje, o į šias programas įeina tokios priemonės, kaip prievartinė sterilizacija ir abortai.(B.Sherwin.XXI amžius. 1991.10.24. Nr.43)
    Abortas nėra privatus reikalas. Žmogaus gyvybės, net prasidedančios ar besivystančios įsčiose, sunaikinimas niekada negali būti privatus dalykas. Lygiai kaip pilietinės teisės ginamos įstatymo, taip juo labiau pagrindinė ir fundamentaliausia iš visų pilietinių teisių - teisė į gyvybę - privalo būti apsaugota įstatymo.
    Ar negimęs vaikas turi teisę į gyvenimą? Jei taip, tai ar nėra visų piliečių pareiga nepriklausomai nuo religijos, moralės ar įsitikinimų ginti šią negimusio vaiko teisę į gyvybę?
    Tas, kuris pasisako už šią teisę, pasisako ne tik už negimusį kūdikį, bet ir už pilietinę teisę į gyvybę kiekvienam žmogui - protiniam ligoniui, nukaršusiam, luošiui.
    Jei įstatymo bus anuliuota negimusio vaiko pilietinių teisių apsauga motinos įsčiose, vieną dieną bus anuliuotos protinių ligonių, karšinčių ar beviltiškai sergančiųjų pilietinės teisės į gyvybės apsaugą.
    Romos respublikoje tėvas turėjo galią duoti vaikams gyvenimą arba nužudyti. Beveik 2000 metų valstybės stengėsi ginti vaikus, gimusius ar ne, nuo agresyvių ir savininkiškų jų protėvių instinktų. Šiandieną yra tendencija grįžti prie Romos įstatymo teorijos, kad tėvas turi savo palikuoniui absoliutų viešpatavimą, arba prie senoviškos nuomonės, kad vaisius yra jo motinos ,,dalis''. Moderniosios fetologijos aiškiai yra įrodyta negimusio vaiko autonomija.
    Jei kas pripažįsta moters valdžios ir kontrolės teisę į savo asmenį, tai privalo pripažinti tokią pačią teisę į asmens kontrolę ir negimusiam vaikui.
    Teisės autoritetai sako, kad ištisų įstatymų keitimas dėl kelių retų atvejų atidaro pandoros skrynią.
    Atsakingi įstatymų kūrėjai visada sutinka, kad ,,sunkūs atvejai daro blogus įstatymus''. Tai reiškia, kad įstatymas privalo kalbėti bendrajai normai. Teisėjai visada daro išimčių ar dovanoja bausmes ,,sunkiais'' ar tragiškais atvejais. Nė vienas gydytojas JAV ar Kanadoje nebuvo apkaltintas padaręs abortus tais laikais, kai įstatymas tai draudė. ,,Nepajudinamas negimusios gyvybės respektavimo principas atskirais atvejais gali rodytis labai skaudus, tiesiog žiaurus, ir vis dėlto tai yra nepalaužiamas principas, kuriam aukojama kartais motinos ir net vaiko gyvybė. Nes geras principas yra laikomas brangesniu dalyku negu atskirų individų gerovė ir net gyvybė.
    Teisingas geras principas yra nelaužytinas ne vien dėl to, kad jis yra teisingas ir geras. Jis sykiu yra gyvenimiškas ir gyvastingas, kitaip tariant, naudingas žmonijos gyvenimui, žiūrint į jį iš plačios universalinės perspektyvos. Susituokusių išsiskyrimai ir abortai, vieną kartą legalizuoti, ardo pačius visuomenės pagrindus, demoralizuoja šeimos gyvenimą, tą žmonijos būties pagrindą, ir galutinai veda atskirus žmones ir tautas prie išsigimimo ir moralinio supuvimo. Jei tiesa yra gyvastinga, tai klaida yra mari; dėl to teisingas principas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai turi būti gerbiamas.'' Prof. S.Šalkauskis. Ateitininkų ideologija. Putnam. 1959.p.53.
    Kun. J.Buksakovskis: ,,Aukščiausių vertybių ir moralės klausimai negali būti svarstomi referendumo keliu, daugumos balsavimu. Koperniko atrasti gamtos dėsniai veikė ir XVI a., tačiau tada mokslininkas būtų pralaimėjęs plebiscitą. Pilotas su minios pritarimu atidavė Jėzų nukryžiuoti''.

Medikams, teisininkams ir moterims kaip ir visiems privaloma Aukščiausiojo sukurta dorovinė tvarka, kurią saugoti, aiškinti ir platinti yra pavesta Bažnyčiai. Tad dorovės klausimais vienai Bažnyčiai tepriklauso teisė tarti galutinį kompetentingą ir visiems privalomą žodį.
    Išganymas ne tai, kai stengiamasi pozytyvius Dievo ar prigimties įstatymus palenkti savo silpnybėms, bet kad pats pakiltų ligi reikalaujamo dorovinės aukštumos ir savo elgesį suderintų su nekintančiais ir visuotiniais Dievo valios dėsniais. (1) P. 126

PASTABOS, PASIŪLYMAI

TURINYS

www.000webhost.com